"Dingusios dukros" rekomendacija ir kaip valdyti pyktį, nukreiptą į vaikus

Daugybė mano pažįstamų mamų gailisi tapusios mamomis. Jaučiasi apgautos. Bet kartu tos daugybė mamų dėl savo vaikų galėtų susmeigti bet kuriam žmogui aštrų smaigalį tiesiai į pilvą, jeigu prireiktų.

Birželio pabaigoje knygos vertėja Ieva Mažeikaitė Frigerio suorganizavo, kad Alma littera man atsiųstų šią knygą. Jau perskaičiau ją du kartus ir jei nebūčiau paskolinusi draugei W (ir jei neskolinsiu dabar iš eilės likusioms) - skaityčiau, va, iš karto jau ir trečią kartą. 

Knyga plonytė. Bet tokia tiršta ir intensyvi, kad tarpais pavyksta skaityti tik mažomis porcijomis. Bet ne grūzas. Bet išjudina. Ir svarbiausia, kad suteikia kažkokios paguodos. Motinystės išgyvenimai, kurie tokie slapti ir kraupūs tau pačiai - kažkieno aprašyti taip, tarsi būtų rašyti apie tavo pačios gyvenimą.

Pagal šią knygą pastatytas The Lost Daughter filmas ir šie du kūriniai yra atskiros institucijos. Filmas iš tikro stipriai skiriasi nuo knygos. 

Filmas nepajėgė atverti knygoje kerojusios raizgalynės, kur nuolat banguojama tarp mamos-dukros-vaikystės šeimos-lėlės-mamos mamos-naujai sukurtos šeimos-draugės-moters-konkurentės-mamos mamos mamos plotmių ir kur centrinė visa ko ašis yra skilęs pagrindinės veikėjos savasties paveikslas. Skilęs po to kai tampi nebe dukra, o jau ir mama ir atsiduri toje nesuskaičiuojamoje savęs ir kitų atspindžių pozicijoje.

Bet Filmas vis tiek mano topų sąraše. Noriu dabar antrą kartą žiūrėti.

O su knyga... Čia tas momentas kaip ir su muzika. Kai esi peržavėta kūrinio - bet viskas, ką gali išlementi tai myktelėjimus ir banalius atodūsius - "ak, kaip stipru". Arba bandyti pasitelkti 15 skirtingų palyginimų, kurie vis tiek neperteiks pojūčio.

Daugybė mano pažįstamų mamų gailisi tapusios mamomis. Jaučiasi apgautos. Didžiulio apgaulės tinklo musės. Kažkuri jų dalis svajoja pabėgti. Bet kartu tos daugybė mamų dėl savo vaikų galėtų susmeigti bet kuriam žmogui aštrų smaigalį tiesiai į pilvą, jeigu prireiktų. Ir gailėjimasis nėra tinkamas žodis nusakyti tam jausmui. Lieka tik mykti ir dūsauti. Pasitelkti 15 skirtingų palyginimų. Arba gauti (pvz., kam nors padovanoti ir tada pasiskolinti) "Dingusi dukra" knygą ir išgyventi tą savo sunkiai nusakomą šiuolaikinės motinystės paradoksų kupiną išgyvenimą ne vienatvėje, o draugėje.

*

Beje, kalbėdama su tėčiais, kurie bando savo šeimoje įgyvendinti šiuolaikinius vaikų auginimo standartus, partnerių lygiavertiškumo idėjas ir irgi plėšosi taro darbo ir namų - jaučiu didelę bendrystę su jais. Apie patirtį, apie frustracijas, apie darbą, kuris tampa tavo poilsiu, apie tą i n t e n s y v u m ą - f i z i š k u m ą - be jokio t a r p e l i o atsikvėpti kai VISAS tas rūpestis yra tavo ir tik tavo šeimos vargas, o reali bendruomenė - kaimas - neegzistuoja. 

Tokio gyvenimo sąlygomis būna, kad neišvengiamai sukyla ĮSIŪČIO nuotaikos ir vaikai tampa bejėgiais to žiūrovais.

Tas nirtulys. TAS NIRTULYS!!! Tik dar labiau apsunkina gyvenimą… Pasidalinsiu su jumis bent man pagaliau iš tikro padedančiu metodu, kaip nirtulį suvaldyti: